Hortus et domus | SODAS MAŽOJE ERDVĖJE Žurnalas” Aplinka”, 2007, Nr.2(6) p.16-19
15715
post-template-default,single,single-post,postid-15715,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-theme-ver-18.2,qode-theme-starflix,qode_header_in_grid,wpb-js-composer js-comp-ver-5.6,vc_responsive
 

SODAS MAŽOJE ERDVĖJE Žurnalas” Aplinka”, 2007, Nr.2(6) p.16-19

Ar verta laukinę gamtą primenantį sodą kurti lietuviškame kraštovaizdyje? Ar tai paplitę pasaulyje ir kaip šis stilius vertinamas Lietuvoje? Kokių pagrindinių taisyklių ir specialistų patarimų verta laikytis norint sukurti natūralios gamtos sodą, kad nepersistengtume ir nenukryptume į kraštutinumus?

Želdynų dizainerės Aušros Budginienės komentaras „Natūralios gamtos sodai tradiciškai veši Naujojoje Zelandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Lietuvoje į juos žiūrima dar gana skeptiškai, juose natūralios gamtos grožis derinamas su tvarkingo sodo įsivaizdavimu, bijoma, kad rezultatas bus sulaukėjęs. Tačiau lietuviškas kraštovaizdis yra pakankamai įvairus, todėl čia yra nemažai galimybių kurti natūralius sodus. Dažnai sklypą supanti aplinka pasufleruoja, kokio tipo natūralų sodą rinktis. Pavyzdžiui, jeigu vieta nuošali, rami ir natūraliai auga medžių grupės, lengviausia rinktis miško sodą. Taip pigiau ir reikia įdėti mažiau darbo.

Jei aplink – žydinčių gėlių pievos, neverta vargti puoselėjant tobulą veją. Tokiame sode derės natūralus netaisyklingų formų tvenkinys apsodintais krantais. Gamtinio tipo sode prieglobstį ir maisto randa daug gyvūnų, kurie labai pagyvina sodą. Sukurti natūralios gamtos įvaizdį nėra paprasta. Būtina įvertinti ne tik sodo vietos sąlygas, bet ir augalų augimo bei dauginimosi savybes, kad sode neaugtų per daug augalų ar jie nebūtų susodinti per tankiai. Mažosios architektūros elementai išdėstomi gana natūraliai ir suderinami taip, kad sudarytų darnią visumą.

Suoliukui turėtų būti parinkta tokia vieta, nuo kurios atsivertų gražus vaizdas – tuomet jo buvimas atrodys natūraliai. Natūraliai aplinkai kurti tinka natūralios medžiagos: medis (rąstai, kelmai, šakos, smulkinta žievė), vietinis akmuo,

degto molio plytos, žvyras. Sodinami gamtoje aptinkami vietiniai augalai ir augalų grupės. Nors galima sodinti ir ne vietos augalus, bet jų augimo sąlygos turi būti panašios ir jie neturi labai išsiskirti. Natūralaus tipo sodas natūraliai įsilieja į peizažą, tačiau tinkamai neprižiūrint jis greitai gali tapti tiesiog augalų sąžalynu. Šio stiliaus sodai neturi atrodyti apleisti, ir tai pasiekti nėra labai sudėtinga – šių sodų priežiūra paprastesnė negu griežtų, paradinių taisyklingos formos sodų. Čia nėra jokių dekoratyviai karpytų gyvatvorių ar augalų, nereikia tobulai išpuoselėtų vejų, pincetu išravėtų gėlynų.

Tiesiog per žydinčių gėlių pievą vingiuoja nušienautas takelis, o visa pieva bus šienaujama vasaros viduryje ir jai baigiantis. Savaime suprantama, kad ir toks sodas negali atsirasti bet kur – jis turi derėti ir prie vietovės, ir prie namo stilistikos, šeimininkų poreikių ir jų gyvenimo būdo. Tačiau jeigu šiuo stiliumi susižavėjęs šeimininkas vis tiek nori įsirengti tokį kiemą, nekreipiant dėmesio į namo stilių, tuomet galimos ir alternatyvos. Jei sklypas didelis, reprezentacinę zoną ar sodo dalį aplink namą galima derinti prie namo stilistikos, o likusį plotą ar vidinį kiemą skirti gamtą primenančiam sodui.

Išradingai derinant stilius galima sukurti visiškai naują asmeninį sodą.“ Natūralaus tipo sodo kūrimas remiasi pagrindine taisykle: dėmesys skiriamas bendrajai visumai, vaizdui, o ne atskiroms detalėms, akcentams ar zonoms. Kaip gamtoje – gražus ne vienas medis, o visas miškas, ne viena gėlė, o ištisinė pieva.